Gėlės atsparios šalčiams, tik visžaliai flioksai (pavyzdžiui, ylalapis flioksas) gali nukentėti šaltomis ir besniegėmis žiemomis, todėl juos patartina uždengti eglišakėmis.
Vegetacijos laikotarpiu, geriausiai pavasarį, gėles reikia patręšti kompleksinėmis trąšomis.
Žemaūges rūšis kas kelerius metus reikia atjauninti – sutankėję kerai skirstomi ir persodinami į kitą vietą. Kero dalijimu ir auginiais dauginami daugiamečiai flioksai. Juos reikia kirpti birželio (šluotelinis flioksas) ar rugpjūčio mėn. (skėstažiedis flioksas) nuo 2-3 metų amžiaus individų, įšaknydinti gana dideliu atstumu vieną nuo kito ir neleisti išdžiūti.
Vienmetės rūšys (vienmetis flioksas) dauginamos sėklomis. Sėklos sėjamos kovo ar balandžio mėnesį inspektuose ar nedidelėse dėžutėse, kurios pastatomos šviesioje, bet vėsioje patalpoje. Daigai pasirodo praėjus 2 savaitėm po sėjimo, sodinukai persodinami gegužės mėnesį, saulėtoje vietoje.
Negalima augalų, sodinti tvankioje saulės atokaitoje ir greitai perdžiūvančiame, netrąšiame dirvožemyje, nes tada ypač puola amarai. Tipiška fliokso liga- miltligė: lapai pasidengia balkšvomis miltiškomis apnašomis ir ilgainiui nudžiūsta. Nuo miltligės galima apsisaugoti tik profilaktiškai gegužės viduryje ir birželio pabaigoje nupurškus gėles fungicidais. Pasirodžius amarams purškiama deciu, chinmiksu, fastaku ar mitaku.
